Piliakalnis suformuotas į šiaurės rytus nuo Gaigalių kaimo, Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje I tūkst. pr. m. e. pabaigoje - I tūkstantmetyje. XX a. pradžioje piliakalnį aprašė Liudvikas Kšivickis, 1943 m. – Petras Tarasenka. 1969 m. piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas, o 1971 m. ir 1980 m. piliakalnį tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. 1980 m. piliakalnio šiaurinėje ir pietvakarinėje papėdėse aptikta senovės gyvenvietė. Rasta dviejų molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalių, lipdytų puodų šukių gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštų gnaibytiniu ornamentu. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 1989 m. atlikus Gaigalių piliakalnio terasos pjūvį paaiškėjo, kad terasos vietoje senovėje buvo iškastas dabar jau užslinkęs apsauginis griovys, kurio išorėje stovėjo medinė gynybinė siena. Piliakalnis nuo seno dar vadinamas Gaidžiokalniu arba Gaidžkalniu, nes, manoma, jog seniau žmonės girdėję ant piliakalnio gaidžius giedant. 1998 m. piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.
Atsiliepimai