Juozo Vanago vėjo malūnas

Kartografiniai šaltiniai patvirtina, kad 1900 m. malūnas jau iš tiesų stovėjo. Malūno statybai naudoti akmenys nuo Lėvens krantų. 1915-1920 m. laikotarpiu malūną nusipirko Juozas Vanagas. Malūne buvo gaminami miltai duonai ir gyvuliams, malama rupiai ir pikliavojama. Valcų nebuvo, tad norint, kad tavo kviečiai būtų suvalcuoti, tekdavo vykti į Šmidto malūną. Klientų ypač padaugėdavo rudenį, po javų kūlimo. Prie malūno susidarydavo laukiančiųjų eilės (reikėdavo laukti, kol papūs tinkamas vėjas). Sovietmečiu malūnas priklausė Kupiškio rajkooperatyvui (rajkoopsąjungai). 1979 m. šalia malūno pastatytas dviejų aukštų konditerijos-kulinarijos cechas. Apie atsiradusį priestatą sakoma – „menkos architektūros […], visiškai nesiderina prie malūno ir galutinai sudarko vaizdą“. 1992 m. malūnas sugrąžintas Vanagams. Šis malūnas laikomas ilgiausiai veikusiu vėjo malūnu Kupiškio miesto istorijoje. Vanago malūnas vėją gaudė ir girnas suko iki XX a. 6 dešimtmečio. 1973 m. malūnas įrašytas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, 1992 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, ir galiausiai, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.