Kartografiniai šaltiniai patvirtina, kad 1900 m. malūnas jau iš tiesų stovėjo. Malūno statybai naudoti akmenys nuo Lėvens krantų. Apie 1915 ar 1920 m. malūną nusipirko Juozas Vanagas. Malūne gaminti miltai duonai ir gyvuliams, buvo malama rupiai ir pikliavojama. Valcų nebuvo, tad susivalcuoti kviečių tekdavo vykti į Šmidto malūną. Klientų ypač padaugėdavo rudenį, po javų kūlimo. Prie malūno susidarydavo laukiančiųjų eiles (reikėdavo laukti, kol papūs tinkamas vėjas). Sovietmečiu malūnas priklausė Kupiškio rajkooperatyvui (rajkoopsąjungai). 1979 m. šalia malūno buvo pastatytas dviejų aukštų konditerijos-kulinarijos cechas. Apie atsiradusį priestatą sakoma – „menkos architektūros […], visiškai nesiderina prie malūno ir galutinai sudarko vaizdą“. 1992 m. malūnas sugrąžintas Vanagams. Šis malūnas laikomas ilgiausiai veikusiu mieste. Vanago malūnas vėją gaudė ir girnas suko iki XX a. 6 deš. 1973 m. malūnas įrašytas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, 1992 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.
.jpg)
Atsiliepimai