Malūnas pastatytas XIX a. pab. – XX a. pr. Pirmasis malūno šeimininkas buvo Kazimieras Bočiulis. Jam mirus jo žmona išvyko į Ameriką, sūnus Petras išėjo tarnauti (uždarbio), o malūnas išnuomotas kupiškėnui Domui Žiukui. Esama ir kitokių šios istorijos variantų: kad Petras dar buvo nepakankamai suaugęs ir dėl to malūnas išnuomotas. Visgi kupiškėnų atmintyje malūnas įstrigo būtent kaip Petro Bočiulio malūnas. Malūne buvo malami kvietiniai, ruginiai, avižiniai, miežiniai ir žirniniai miltai, bet kruopų čia negamino. Amžininkų liudijimu malūnas galėjo dirbti tik vėjuotomis dienomis. Jis pelno duodavo mažai, nes miestelyje buvo dar 7 malūnai. Kitų prisimenama, kad jis veikdavo retai, nes senas šeimininkas neturėjęs vaikų ir vienas nebeįstengęs malti. Galų gale ir patys malūno mechanizmai buvo visiškai nusidėvėję. 1941 m. malūne nustota malti. Bočiuliai malūną pradėjo naudoti kaip tvartą. Naudotas jis ir kaip virtuvė, kur šeimininkaudavo Petro Bočiulio žmona (g. 1895), dėl to aprūkę malūno sienų akmenys. Sovietmečiu malūnas atiteko Kupiškio rajkooperatyvui (rajkoopsąjungai). Jame įkurdintas kailių ir gyvulių odų sandėlys. 1990 m. malūnas buvo iš dalies restauruotas. Šiuo metu malūnas privatus. 1992 m. jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.
Atsiliepimai