Trumpai – apie Adomynę...
Jei vyksite plentu Kupiškis – Utena, prieš įvažiuodami į Anykščių rajoną, ties Aluotomis būtinai pasukite į jaukų ir gražų Adomynės kaimą. Pačiame jo centre Adomynės širdis – pono Adomo dvaras, vienas iš geriausiai išlikusių medinių dvarų Lietuvoje. Šalia jo tyvuliuoja dar ponų laikais samdinių rankomis iškastas šautuvo formos tvenkinys, ošia liepos senajame parke. Jus visada svetingai pasitiks dvaro ponai, jų tarnaitė supažindins su dvaro architektūra, senųjų šeimininkų gyvenimo istorijomis. Puikiai sutvarkytame ir prižiūrimame dvaro parke ras veiklos ir senas, ir jaunas: meniškos medžio ir akmens skulptūros primins dvaro ir jo gyventojų istorijas, o Meilės alėjoje pasibučiavę ant Bučinių suoliuko galėsite sulaukti ir Meilės deivės Mildos palaiminimo... Jeigu pageidausite, su etnografiniu ansambliu jūs galėsite smagiai padainuoti lietuvių liaudies dainas, pasimokyti senovinių ratelių. Žinoma, būsite pavaišinti šauniųjų šeimininkių paruoštais šių apylinkių valgiais: sočiuoju dvariškių viralu bei skaniosiomis Adomynės „Pagrabinėmis“ bandelėmis, kurioms suteiktas Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo sertifikatas, – tokių skanėstų niekur kitur neparagausite, nes jais nuo seno buvo vaišinamasi tik Adomynės dvare ir jo apylinkėse.
Adomynėje įdomiai papramogauti gali ir vaikai, nes čia jų laukia mokymasis kepti bandeles, įvairūs žaidimai, pasiirstymas tvenkinyje pontoniniu plaustu, lobio paieškos.
Atvykite ir suprasite, kad mūsų kaime gyvena darbštūs, kūrybingi ir svetingi žmonės, kurie pasistengs, kad viešnagė Adomynėje būtų maloni ir įsimintina.
Dabar Adomynės dvare įsikūrė ir Kupiškio turizmo ir verslo centras. Jus pasitiks turizmo vadybininkė Virginija, kuri pristatys šį objektą, galėsite įsigyti suvenyrų, lankstinukų ir maloniai praleisti laiką prie kavos ar arbatos puodelio. Šiuo metu pastatas restauruojamas, jame triūsia meistrai, tad iš anksto atsiprašome už laikinus nepatogumus...
Adomynės dvaro istorija. Išplanavimas, architektūra ir dekoras
Adomynė pirmą kartą paminėta 1555 metais. Iki XIX a. pradžios vietovė vadinosi Aluotėlėmis (Holoty Male, Olotki, Малы Голоты) ir buvo Lietuvos didikų Pliaterių Aluotų dvaro palivarkas, o vėliau ir dvaras. Vėlesni šio dvaro savininkai troško jį pavadinti savo vardais: Jonava, šnekamojoje kalboje – Žurauskynė, Dankovietė, o galiausiai – Adomynė.
J. Žurauskis XIX a. trečiajame dešimtmetyje (1821-1830) restauravo stačiakampį, simetrišką, su centrinėje dalyje esančiomis dviem priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose Aluotėlių dvaro pastatą.
Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras. Ištęstos „L“ raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikęs iki šių dienų. Išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas anksčiau buvo dengtas malksnomis. Viename iš dvaro kambarių buvo įrengta koplyčia, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.
Po pirmojo pasaulinio karo (XX a. antrame dešimtmetyje) Aluotėlių-Jonavos dvaras pradėtas vadinti Adomyne paskutinio jo šeimininko garbei.
Sovietiniais laikais dvaras buvo suniokotas, 1990 metais pradėti restauracijos darbai. 2016 m. išvalytas tvenkinys, sutvarkytos pakrantės, įrengtas paplūdimys. 2021 metais restauruojama pastato išorė. Vietos bendruomenės rūpesčiu 2019 metais įrengtos jaukios poilsio zonos vaikams bei suaugusiems su funkcionaliomis skulptūromis, pliažo tinklinio aikštelėmis, lauko treniruokliais, sutvarkytas parkas su jaukiąja Meilės alėja ir vienas iš gražiausių medinės architektūros statinių Lietuvoje jau pritaikytas bendruomenės reikmėms bei atviras visiems jį norintiems aplankyti. Didžiojoje dvaro salėje ir jaukioje verandoje vyksta koncertai, susitikimai, šventės, organizuojami plenerai, tai puiki vieta mokymams ir konferencijoms. Visi atvykstantieji džiaugiasi puikia akustika ir šilta atmosfera.
Adomynės dvaro rūmų etnografinių tyrimų išvados
Adomynės dvaro rūmų etnografinius tyrimus atliko etnografas S. Daunys 1987 metais.
Kada dvaro rūmai pastatyti, nėra tikslių duomenų. Pastatas išlaikęs daug senų XVIII a. – XIX a. konstrukcinių ir apdailos elementų. Labai įdomus medinių ir mūrinių pertvarinių sienų derinys, pagrįstas aiškiomis funkcijomis. Mūrinės sienos yra ne tik perdangos ir kitų pagrindinių konstrukcijų atramos, bet ir labai svarbios sprendžiant visą apkūrenimo sistemą. Jose įtaisyti dūmtakiai krosnims bei židiniams. Įdomus vieno korpuso planas – jis padalinamas siena į dvi dalis: ūkinę-gamybinę ir gyvenamuosius kambarius. Yra išlikusios būdingos XIX a. dvivėrės filinginės durys, gražiai ornamentuotos parketo grindys, kelios olandiško tipo koklinės krosnys iš didelių baltų ir žalių koklių su židiniu, duonkepė, viryklės, žaizdras, kur buvo įleistas didžiulis katilas, sandėlis su lentinėmis lentynomis, rūsiai ir kt. Žaizdras galėjo būti naudojamas alaus ar midaus gamybai, nes dvaras turėjo didelį bityną, rasta didelių vyno butelių detalių. Dvaras vertėsi svaiginamų gėrimų prekybine gamyba. Dvare buvę bent du bravorai, karčiama, o degtinę veždavę net į Rygą (apie tai prisimena buvusi dvaro savininkė Barbora Vilėniškytė).
Centrinės rūmų dalies dauguma patalpų buvo puoštos dekoratyvine sienine tapyba. Sienų dekoro pagrindas – frizai, langų, durų apvadai, supraportas, paneliai. Lubos – sudėtingos kompozicijos plafonai, kurių centruose – rozetės. Tapyta ant tinko klijinais dažais. Dekoratyvinė sieninė tapyba buvo viena iš pagrindinių rūmų interjero meninės išraiškos priemonių. Tai romantiško klasicizmo meninės kultūros paminklas.
Adomynės Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia
Adomynės dvaro ir apylinkės dvarai priklausė Svėdasų, Šimonių ir Skapiškio parapijoms. Pati Adomynė priklausė Svėdasų parapijai. Norint patekti į bažnyčią, šio krašto gyventojams tekdavo nueiti ar nuvažiuoti po 8-15 kilometrų. Adomynės dvaro savininkas Adomas Vilėniškis, garsėjęs labdaringais darbais, pasiryžo savo lėšomis pastatyti Adomynėje bažnyčią. Gavus leidimus, 1913 m. prasidėjo bažnyčios statyba, kurią sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1921 metais mirus bažnyčios fundatoriui Adomui Vilėniškiui, bažnyčios statybos darbus tęsė jo sūnėnas kunigas Juozapas Vilėniškis. 1921 metų spalio 23 dieną bažnyčia pašventinama Šv. Mergelės Marijos vardu. Bažnyčia turėjo 12 sieksnių ilgio ir 6 sieksnius pločio, pastatyta iš pušies rąstų, joje buvo trys altoriai ir dvi nedidelės zakristijos.
Bažnyčios pastato brėžinius paruošė inžinierius A. Skrinikovas. Jam sumokėta 200 rublių, o visa bažnyčios statybos sąmata – 8479 rubliai 2 kapeikos. Bažnyčios fundatorius Adomas Vilėniškis paaukojo 3050 rublių, užrašė 20 dešimtinių žemės bažnyčiai, pusę dvaro rūmų klebonijai. Prie bažnyčios statybos darbų buvo prisidėję apie 1200-1300 apylinkės gyventojų.
Dideli darbai laukė tvarkant bažnyčios vidų. Reikėjo įrengti tris altorius, pasirūpinti paveikslais ir kitu inventoriumi. Pagal Adomynės parapijos pajamų ir išlaidų knygą 1921 metais už įvairius darbus architektui Nikitui išmokėta 44 620 auksinų. 1922 metais įsigytas paveikslas "Panelė Švenčiausia Anioliška" už 1 300 auksinų, įsigyti šv. Antano ir šv. Stepono paveikslai už 40 aukso rublių, 1923 metais – paveikslas didžiajame altoriuje "Malda V. Jėzaus Alyvų darželyje" (autorius nežinomas) už 100 aukso rublių. Didžioji dalis bažnyčioje esančių paveikslų nutapyti Gasparo Vilėniškio antrosios žmonos Karolinos Šlapelytės giminaičio dailėtyrininko, kilusio iš Bugailiškių kaimo (Kupiškio r.), Igno Šlapelio (1881-01-31 – 1955-06-03). Jis lankydavosi Adomo Vilėniškio dvare, artimai bendravo su kunigu Juozu Vilėniškiu. Adomynės bažnyčioje yra nutapyti Kryžiaus kelio (stacijų) paveikslai, dalis altorių paveikslų. Manoma, kad didžiojo altoriaus paveikslas "Šv. Trejybė" irgi yra jo darbas.
1928 m. rudenį suformuota Adomynės parapija ir pašventinta Švč. M. Marijos vardu.
1935 metais netoli bažnyčios pradėta statyti špitolė (parapijos namas). Jos statyba rūpinosi bažnyčios maršalka Vadonių kaimo ūkininkas Kazimieras Lapienis. Statybai medieną ir pinigus aukojo parapijiečiai. Statė vietos meistrai. Parapijos name gyveno vargonininkas ir bažnytinių drabužių bei bažnyčios prižiūrėtoja, vadinama "pročka". Prie špitolės buvo pristatyta parapijos salė, kur rinkdavosi įvairių organizacijų nariai, jaunimas, vykdavo koncertai, vaidinimai. Po Antrojo pasaulinio karo špitolė buvo nacionalizuota. Pusė dvaro rūmų, kurie priklausė klebonijai, irgi nacionalizuoti. Šiose patalpose įsikūrė Adomynės apylinkė, biblioteka, Adomynės kolūkio kontora, medicinos punktas, paštas. Klebonas gyveno Barborai Vilėniškytei priklausiusioje dvaro rūmų dalyje. 1960 m. klebonas Antanas Vaškevičius pastatė naują kleboniją ir į ją persikėlė gyventi.
Adomynės parapija priklausė Utenos dekanatui, 1926 metais jai priklausė 2085 katalikai. Pagal "Kaimų alfabetinį sąrašą", sudarytą 1934 metais klebono Juozo Vilėniškio, Adomynės parapijai priklausė 382 kiemai ir gyveno 1991 žmogus. 2001 metais parapijai priklausė 795 žmonės.
Adomynės bažnyčios šventoriuje palaidoti Adomynės parapijos įkūrėjas kanauninkas Juozapas Vilėniškis (1873 – 1952), kunigas Aloyzas Raugalė (1911 – 1942) ir tremtinys klebonas Steponas Pelešynas (1908 – 1984). Adomynės kapinėse palaidotas bažnyčios fundatorius Adomas Vilėniškis, jo brolis Gasparas su šeima, Gasparo vaikai Uršulė, Barbora, Antanas ir Elena. Adomynės parapijos kapinėse ilsisi 1949 metų lapkričio 1 d. žuvusių "Algimanto" apygardos vado Antano Starkaus-Montės, jo adjutanto Juliaus Burneikos-Tardytojo, štabo viršininko Albino Pajarsko-Bebro, organizacijos skyriaus viršininko Alekso Matelio-Audenio, eilinių partizanų Jono Stuko, Juozo Mazurevičiaus, Birutės Šniuolytės-Idos-Ramunės, Stasės Vigelytės-Živilės kūnai. Atgimimo metais pastatytas paminklas, o 1990 metais rugsėjo mėnesį Adomynės bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas kryžius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui atminti.
.jpg)